Graikija gali didžiuotis viena seniausių vyndarystės tradicijų pasaulyje, o šiandien jos vyno scena yra stebėtinai dinamiška. Šiuolaikiniame Graikijos vyne susilieja tūkstantmečių vyndarystės paveldas, nauja vyndarių karta, savitos vietinės vynuogių veislės ir išskirtinė auginimo sąlygų įvairovė. Šiame gide pristatome regionus, apeliacijas, vyno stilius ir vynuogių veisles, formuojančias šiuolaikinio Graikijos vyno tapatybę.
Vynas jau tūkstančius metų yra neatsiejama Graikijos gyvenimo ir kultūros dalis — archeologiniai vyndarystės liudijimai siekia maždaug 4300 m. pr. Kr. Klasikinėje Graikijoje vynas užėmė svarbią vietą simpoziumuose: jis buvo maišomas su vandeniu, o jį patiekdavo oinochoos — vyno pilstytojas, kurį tam tikra prasme galima laikyti tolimu šiuolaikinio someljė pirmtaku. Vynuogininkystės tradicijos tęsėsi ir Bizantijos, ir Osmanų laikotarpiais, tačiau šimtmečius trukusi Osmanų valdžia stabdė vyno sektoriaus raidą. 1830 m. pripažinus Graikijos nepriklausomybę, XIX amžiuje šalies vyno sektorius pamažu pradėjo atsigauti.
Šiuolaikinis Graikijos vyno sektorius dabartinį pavidalą pradėjo įgyti XX amžiaus antroje pusėje. Pirmosios šiuolaikinės Graikijos apeliacijos buvo įtvirtintos 1971 m., o nuo aštuntojo dešimtmečio sektorių iš esmės keitė investicijos į šiuolaikines vyndarystės technologijas ir nauja tarptautinės patirties įgijusių vyndarių karta. Iki dešimtojo dešimtmečio kokybei ypatingą dėmesį skiriančios vyninės jau buvo atkreipusios tarptautinių vyno kritikų ir someljė dėmesį.
Šiandien vis daugiau dėmesio skiriama autentiškumui ir kilmės vietos savitumui — vietinėms vynuogių veislėms, seniems vynuogynams, didesniame aukštyje esantiems vynuogynams ir vynams, kurie atskleidžia savo kilmę, o ne tiesiog seka tarptautinėmis tendencijomis. Šia prasme Graikiją galima laikyti naujuoju „Senuoju pasauliu“ — šalimi, turinčia tūkstantmečius siekiantį vyno kultūros paveldą, bet kartu vis dar iš naujo atrandančia ir formuojančia savo šiuolaikinę vyno tapatybę.
Graikijos vyno charakterio negalima aiškinti vien šiltu Viduržemio jūros klimatu. Kalnai, aukštis virš jūros lygio, artumas jūrai, vėjai, dirvožemiai, vietinės vynuogių veislės ir šimtmečius puoselėtos vynuogininkystės tradicijos lemia labai skirtingas vynuogių auginimo sąlygas tiek žemyninėje Graikijos dalyje, tiek salose.
Graikija yra viena kalnuočiausių Europos šalių. Didesnis aukštis virš jūros lygio ir į šiaurę orientuoti šlaitai lemia labai skirtingas vynuogių auginimo sąlygas net ir palyginti nedidelėse teritorijose. Kalnai taip pat daro įtaką kritulių kiekiui, temperatūrai ir šlaitų orientacijai.
Ne mažiau svarbi ir jūros įtaka. Nė viena Graikijos vietovė nėra nutolusi nuo jūros daugiau kaip 137 km, o Egėjo, Jonijos ir Libijos jūros padeda sušvelninti didelius temperatūros svyravimus ir atneša vėsius jūros vėjus. Egėjo jūros regione iš šiaurės pučiantys Meltemi vėjai karščiausiais vasaros mėnesiais gali gerokai sumažinti temperatūrą vynuogynuose.
Graikijos vynuogynai auga labai įvairiomis geologinėmis sąlygomis — kalkinguose, mergelinguose ir smėlinguose dirvožemiuose, aliuvinėse sąnašose bei vulkaninės kilmės dirvožemiuose. Aukščio virš jūros lygio, šlaitų nuolydžio ir orientacijos, klimato bei vandens prieinamumo skirtumai kartu su dirvožemio ypatybėmis formuoja įvairią terroir mozaiką — nuo vulkaninių Santorini vynuogynų iki kalkakmeningų Nemea dirvožemių.
Graikijoje auginama daugiau kaip 200 vietinių vynuogių veislių, daugelis jų glaudžiai siejamos su konkrečiais regionais ir yra prisitaikiusios prie vietos auginimo sąlygų. Kai kurios sulaukė tarptautinio pripažinimo, o daugelis kitų už Graikijos ribų tebėra menkai žinomos. Ši įvairovė yra vienas ryškiausių Graikijos vyno bruožų.
Graikijos vynuogynai labai suskaidyti — vidutinis jų plotas siekia vos apie 0,5 hektaro. Tai lemia tiek šalies geografija — salose ir kalnuotuose regionuose gausu nedidelių, viena nuo kitos atskirtų vynuogininkystės teritorijų — tiek per šimtmečius susiformavusios šeimos žemės nuosavybės ir paveldėjimo tradicijos. Žemė tradiciškai būdavo dalijama paveldėtojams, o stiprus šeimų ryšys su paveldėta žeme padėjo išsaugoti daugybę nedidelių valdų.
Nedideli sklypai, statūs šlaitai ir terasiniai vynuogynai dažnai riboja mechanizacijos galimybes, todėl rankų darbas tebėra svarbi vynuogininkystės dalis daugelyje Graikijos regionų. Daugumoje šalies vyno regionų vynuogės ir šiandien skinamos rankomis.
Daugelyje regionų vis dar plačiai paplitę krūmine forma auginami vynmedžiai. Vietiniai vynmedžių auginimo būdai ilgainiui susiformavo prisitaikant prie konkrečių auginimo sąlygų. Vienas ryškiausių pavyzdžių — tradicinė Santorini kouloura sistema, kai vynmedžiai formuojami krepšelio pavidalu.
Graikijos vyno teisėje vartojami keli saugomi tradiciniai terminai, apibrėžiantys tam tikrų vynų brandinimo ir ženklinimo sąlygas. Reserve ir Grande Reserve vartojami PDO vynams, o Cava yra saugomas tradicinis Graikijos terminas PGI vynams.
Baltieji vynai: ne trumpesnis kaip 1 metų bendras brandinimo laikotarpis, iš jų ne mažiau kaip 6 mėnesiai ąžuolo statinėse ir 3 mėnesiai butelyje. Didžiausia ąžuolo statinės talpa — 600 litrų.
Raudonieji vynai: ne trumpesnis kaip 2 metų bendras brandinimo laikotarpis, iš jų ne mažiau kaip 12 mėnesių ąžuolo statinėse ir 6 mėnesiai butelyje. Didžiausias statinės dydis nenustatytas.
Baltieji vynai: ne trumpesnis kaip 2 metų bendras brandinimo laikotarpis, iš jų ne mažiau kaip 12 mėnesių ąžuolo statinėse ir 6 mėnesiai butelyje. Didžiausia ąžuolo statinės talpa — 600 litrų.
Raudonieji vynai: ne trumpesnis kaip 4 metų bendras brandinimo laikotarpis, iš jų ne mažiau kaip 18 mėnesių ąžuolo statinėse ir 18 mėnesių butelyje. Didžiausias statinės dydis nenustatytas.
Baltieji vynai: ne mažiau kaip 6 mėnesiai ąžuolo statinėse ir 6 mėnesiai butelyje.
Raudonieji vynai: ne mažiau kaip 1 metai ąžuolo statinėse ir 1 metai butelyje.
Graikijos Cava nereikėtų painioti su Ispanijos Cava. Graikijoje Cava (Κάβα) yra tradicinis pavadinimas brandintiems PGI vynams ir reiškia brandinimą kontroliuojamomis sąlygomis. Ispanijoje Cava yra atskira PDO kategorija kokybiškiems putojantiems vynams. Tai dvi skirtingos vyno teisės sąvokos, kurioms tiesiog sutapo tas pats pavadinimas.
Graikijos PDO ir PGI vynų etiketėse taip pat gali būti vartojami įvairūs saugomi tradiciniai terminai, susiję su vyno kilme ar vyno ūkiu, pavyzdžiui, estate, vineyard, high-altitude vineyard, monastery, castle, manor ir panašūs pavadinimai, jei tenkinami atitinkami reikalavimai.
Graikijos vynai skirstomi į keturias pagrindines kategorijas:
33 apeliacijos, kurioms taikomi griežčiausi geografinės kilmės, leidžiamų vynuogių veislių ir gamybos metodų reikalavimai.
120 apeliacijų, apimančių platesnę Graikijos vyno regionų ir stilių įvairovę. Šiai kategorijai taip pat priskiriami vynai, turintys tradicinį pavadinimą ir nustatytą geografinę nuorodą — Verdea ir Retsina.
Vynai be PDO ar PGI geografinės nuorodos, pirmiausia identifikuojami pagal vynuogių veislę. Etiketėje gali būti nurodyta vynuogių veislė ir derliaus metai.
Vynai be PDO ar PGI geografinės nuorodos, nepriskiriami rūšinių vynų kategorijai. Etiketėje nenurodoma vynuogių veislė ar derliaus metai.
Iš 33 Graikijos PDO apeliacijų toliau pristatomi svarbiausi šalies vyno regionai, atspindintys plačią terroir ir vyno stilių įvairovę.
Santorini tikriausiai yra savičiausias Graikijos vyno regionas. Vynuogynai auga vulkaniniuose, smėlinguose dirvožemiuose, kuriuose labai mažai molio ir kuriuose filoksera niekada neįsitvirtino. Todėl Santorini vynmedžiai iki šiol yra neskiepyti ir auga ant savo šaknų. Siekiant apsaugoti vynmedžius nuo kaitrios saulės, sausros ir stiprių Egėjo jūros vėjų, jie tradiciškai formuojami žema, krepšelį primenančia kouloura forma. PDO Santorini zona apima ir vynuogynus gretimoje Thirassia saloje.
Assyrtiko yra pagrindinė vynuogių veislė, iš kurios gaminami Santorini būdingi sausi baltieji vynai — intensyvūs ir struktūriški, pasižymintys aukštu rūgštingumu, ryškiu sūrumu ir minerališkumu. Šiuolaikinio Graikijos vyno atgimimo laikotarpiu sala tapo aukštos kokybės graikiško baltojo vyno etalonu ir iki šiol išlieka viena tarptautiniu mastu geriausiai žinomų šalies apeliacijų.
Sausasis Santorini tradiciškai siejamas su dviem pagrindiniais Assyrtiko stiliais: gaiviu, struktūrišku stiliumi be ąžuolo įtakos, paprastai brandinamu nerūdijančio plieno talpose ir ženklinamu tiesiog Santorini pavadinimu, bei sodresniu Nykteri stiliumi. Nykteri gaminamas iš labiau sunokusių Assyrtiko vynuogių, yra sodresnio kūno, pasižymi didesniu alkoholio kiekiu ir ne trumpiau kaip tris mėnesius brandinamas ąžuolo statinėse.
Vinsanto yra istorinis Santorini saldusis vynas, gaminamas iš labai sunokusių baltųjų vynuogių, kurios prieš fermentaciją džiovinamos saulėje. Vėliau vynas ilgai brandinamas. Assyrtiko sudaro kupažo pagrindą, o jį tradiciškai papildo Aidani, Athiri ir kitos vietinės baltųjų vynuogių veislės. Koncentruotą saldumą atsveria Santorini būdingas natūraliai aukštas rūgštingumas, todėl Vinsanto pasižymi išskirtiniu intensyvumu ir puikiu brandinimo potencialu.
PDO Naoussa yra Vermio kalno rytiniuose šlaituose, Graikijos šiaurėje. Tai didžiausia iš keturių Graikijos Xinomavro PDO apeliacijų ir vienas svarbiausių šios veislės regionų. Xinomavro yra vienintelė vynuogių veislė, leidžiama PDO Naoussa vynų gamybai. Vynuogynai išsidėstę maždaug 80–350 metrų aukštyje virš jūros lygio, o aukščio, šlaitų orientacijos ir dirvožemių skirtumai — nuo rūgščių, iš skalūno susiformavusių iki kalkingų ir molingų dirvožemių — lemia ryškią sąlygų įvairovę visame regione. Išsamus terroir tyrimas išskyrė šešias klimato zonas ir 13 subzonų, atskleisdamas sudėtingą Naoussa vynuogynų terroir mozaiką.
Iš Xinomavro čia gaminami struktūriški raudonieji vynai, pasižymintys aukštu rūgštingumu, tvirta taninų struktūra ir puikiu brandinimo potencialu. Tradiciškai Naoussa siejama su tvirtos struktūros, ilgaamžiais vynais, tačiau šiandien regionas pasižymi gerokai platesne stilių įvairove. Vyndariai vis dažniau taiko švelnesnę ekstrakciją ir įvairius brandinimo būdus, kurdami gaivesnius ir elegantiškesnius Xinomavro vynus.
PDO Amyndeon yra vienas vėsiausių Graikijos vyno regionų. Vynuogynai išsidėstę aukštoje plynaukštėje, maždaug 570–750 metrų aukštyje virš jūros lygio, apsuptoje Vermio, Vitsi ir Voras kalnų. Vegoritida ir Petron ežerai daro didelę įtaką regiono klimatui, kuriam būdingi ryškūs žemyniniai bruožai, o vyraujantys smėlingi dirvožemiai padėjo išsaugoti daug senų, neskiepytų vynmedžių.
Kaip ir Naoussa, PDO Amyndeon vynai gaminami tik iš Xinomavro, tačiau vėsesnis klimatas ir didelis aukštis virš jūros lygio suteikia šiai veislei aiškiai kitokį charakterį — vynai dažnai būna lengvesni, gaivesni ir elegantiškesni, todėl juos galima ragauti jaunesnius. Be sausųjų raudonųjų vynų, apeliacijoje gaminami ir sausi rožiniai bei putojantys rožiniai vynai, atskleidžiantys Xinomavro įvairiapusiškumą.
Šiaurės rytinėje Peloponeso dalyje esanti PDO Nemea yra didžiausia Graikijos raudonųjų vynų apeliacija ir svarbiausias Agiorgitiko regionas. Agiorgitiko yra vienintelė vynuogių veislė, leidžiama PDO Nemea vynų gamybai. Vynuogynai driekiasi nuo slėnių ir švelniai banguojančių kalvų iki kalnų šlaitų, maždaug 270–800 metrų aukštyje virš jūros lygio, todėl skiriasi temperatūra, šlaitų orientacija ir vynuogių nokimo sąlygos. Slėniuose dirvožemiai paprastai yra derlingi ir aliuviniai, o daugelyje šlaitų — mažiau derlingi, tačiau pasižymintys dideliu aktyviųjų kalkių kiekiu.
Ši įvairovė atsispindi plačiame Agiorgitiko vynų stilių spektre — nuo minkštesnių, vaisiškų raudonųjų vynų iki sodresnių, struktūriškų vynų, pasižyminčių puikiu brandinimo potencialu. Vis daugiau dėmesio skiriant atskiroms augavietėms ir vieno vynuogyno vynams, atsiskleidžia kur kas niuansuotesnis ir įvairesnis Nemea terroir, nei leistų manyti tradicinis skirstymas pagal aukštį virš jūros lygio.
Aukštoje plynaukštėje centrinėje Peloponeso dalyje esanti PDO Mantinia yra klasikinis Moschofilero regionas. Vidutinis plynaukštės aukštis siekia apie 660 metrų virš jūros lygio, o aplinkiniuose šlaituose vynuogynai driekiasi net iki maždaug 800 metrų virš jūros lygio. Mantinia yra vienas vėsiausių Graikijos PDO regionų. Dėl didelio aukščio virš jūros lygio ir vėsaus klimato Moschofilero vynuogės noksta lėtai, išlaikydamos veislei būdingą natūraliai aukštą rūgštingumą ir ryškų aromatinį profilį.
Mantinia geriausiai žinoma dėl gaivių, aromatingų sausųjų baltųjų vynų, kuriems būdingos gėlių, rožių ir citrusinių vaisių natos. Apeliacijoje gaminami ir putojantys baltieji vynai, kuriems ši veislė ypač tinka dėl natūraliai aukšto rūgštingumo.
Rytinėje Egėjo jūros dalyje esanti Samos sala yra vienas iš istorinių Graikijos saldžiųjų vynų gamybos centrų. PDO Samos vynai gaminami iš Muscat White vynuogių, auginamų stačiuose terasiniuose vynuogynuose, kylančiuose nuo pakrantės iki maždaug 800–900 metrų virš jūros lygio. Daugiausia vynuogynų sutelkta šiaurinėje salos dalyje.
Apeliacijoje gaminami tiek natūraliai saldūs vynai iš saulėje džiovintų vynuogių, tiek spirituoti saldieji vynai. Ryškus Muscat aromatinis charakteris, vynuogininkystė kalnuose ir ilgametės salos vyndarystės tradicijos pavertė Samos vienu iš Graikijos desertinių vynų etalonų.
Tradicinis Graikijos vynas, gaminamas fermentacijos metu į vynuogių misą pridedant Alepo pušies (Pinus halepensis) sakų. Pagal ES vyno teisės aktus Retsina yra saugomas tradicinis terminas, o Alepo pušies sakus jos gamybai leidžiama naudoti tik Graikijoje. ES reglamentai leidžia naudoti iki 1 kg sakų vienam hektolitrui. Nors Retsina gali būti gaminama visoje Graikijoje, tik tam tikruose Centrinės Graikijos regionuose pagaminta Retsina gali būti ženklinama viena iš 15 saugomų geografinių nuorodų (PGI).
Tradicinis oksidacinio stiliaus baltasis vynas iš Zakynthos salos Jonijos jūroje. Pagal ES vyno teisės aktus Verdea yra saugomas tradicinis terminas, siejamas su PGI Zakynthos. Jo gamybai keliami konkretūs reikalavimai dėl leidžiamų vynuogių veislių, vynuogynų derlingumo ir cukraus kiekio misoje. Tradiciškai naudojamos Skiadopoulo, Pavlo ir Avgoustiatis vynuogių veislės.
Retsinos istorija siekia kelis tūkstančius metų. Archeologiniai liudijimai apie sakais apdorotą vyną Graikijoje datuojami maždaug 2200 m. pr. Kr., o vėlesniuose antikos rašytiniuose šaltiniuose minimas retinitis oenos — sakais apdorotas vynas.
Antikos laikais pušų sakai buvo naudojami vyno amforoms sandarinti ir jų vidiniam paviršiui padengti, taip apsaugant vyną nuo sąlyčio su oru. Sakų taip pat būdavo dedama tiesiai į vyną kaip konservuojančios medžiagos. Dėl šių būdų vynas įgaudavo savitą sakų aromatą ir skonio niuansus. Ilgainiui tai, kas iš pradžių iš dalies buvo praktinis vyno laikymo ir išsaugojimo būdas, virto sąmoningai formuojamu vyno stiliumi, o sakų skonis tapo Graikijos vyno kultūros dalimi.
Sakais apdorotas vynas buvo gaminamas dar ilgai po to, kai atsirado geresni vyno laikymo ir transportavimo būdai. Per šimtmečius ši praktika iš paprasto vyno išsaugojimo būdo virto savarankiška tradicija. Retsina tapo ypač būdinga Centrinei Graikijai, o labiausiai — Atikai.
XIX amžiuje, Graikijai atgavus nepriklausomybę, šalies vyno sektorius pamažu pradėjo atsigauti. Retsina išliko svarbia Atikos ir Centrinės Graikijos vyno kultūros dalimi, o ilgainiui paplito visoje šalyje.
XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje pradėtas Retsinos pilstymas į butelius suteikė didelį postūmį jos komercinei plėtrai. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, Graikijoje sparčiai augant turizmui, su Retsina tavernose susipažino milijonai užsienio svečių. Taip Retsina iš daugiausia vietinės tradicijos virto vienu labiausiai atpažįstamų Graikijos vyno simbolių užsienyje.
Didžiulis Retsinos populiarumas ilgainiui pakenkė ir jos reputacijai. Masinėje gamyboje dažnai buvo orientuojamasi į nebrangius vynus, o per didelis sakų kiekis galėjo užgožti paties vyno charakterį ar net paslėpti prastos kokybės bazinio vyno trūkumus. Daugeliui vartotojų Retsina ėmė asocijuotis ne su kokybe, o su paprastu vynu, kuriame dominuoja sakų skonis.
Šiuolaikiniai gamintojai pasirinko priešingą kelią. Kokybiškos vynuogės, preciziška vyno gamyba kontroliuojamoje temperatūroje ir gerokai saikingesnis sakų naudojimas leidžia išsaugoti vyno vaisiškumą ir veislei būdingą charakterį. Aukštos kokybės Retsinos gamintojai vis dažniau renkasi šviežius Alepo pušies sakus, kurdami vynus, kuriuose subtilios pušų, žolelių ir balzaminės natos papildo vaisišką charakterį, o ne jį užgožia.
Tradiciškai Retsina daugiausia gaminama iš Savatiano, ypač Atikoje, o svarbus vaidmuo jos gamyboje tenka ir Roditis. Šiandien gamintojai renkasi ir kitas vynuogių veisles, ypač Assyrtiko, kartu išbandydami gerokai įvairesnius vyno stilius. Retsina gaminama visoje Graikijoje, tačiau labiausiai siejama su Atika ir gretimais Centrinės Graikijos regionais, ypač Boeotia ir Evia.
Šiandien Retsina nebeapsiriboja klasikiniu sausojo baltojo vyno stiliumi. Keliose tradicinėse PGI oficialiai leidžiama gaminti ir rožinę Retsina, o šiuolaikiniai gamintojai eksperimentuoja su oranžine Retsina ir net putojančiais vynais, kurių gamyboje naudojami pušų sakai. Šie eksperimentai rodo, kaip viena seniausių Graikijos vyno tradicijų ne vien išsaugoma, bet ir iš naujo interpretuojama.
Krepšelis tuščias.
